Keistuolio išmintis, arba Žano Žako Ruso mirtis ir triumfas

Populiaraus vokiečių rašytojo L.Feuchtwangerio (1884-1958) romano "Keistuolio išmintis, arba Žano Žako Ruso mirtis ir triumfas" tema - prancūzų švietėjo Ž. Ž. Ruso filosofijos ir revoliucijos teorijos santykis su gyvenimo praktika. Autorius, remdamasis Ruso biografijos faktais, romane atkuria išorinį ir vidinį Ruso paveikslą, vaizduodamas, kaip jis, iškankintas persekiojimų, išvargęs, paliegęs ieško ramybės savo gerbėjo dvare. Iki tol Ruso stengėsi savo raštais pakeisti pasaulį, tačiau visos jo pastangos nueina niekais. Nors žmonės ir žavėjosi Ruso idėjomis, bet nieko nedarė, kad jas įgyvendintų. Todėl pabėgęs nuo žmonių ir gyvenimo Ruso pamažu atgauna pusiausvyrą ir prieina išvadą, kad jo paskirtis - ne pakeisti pasaulį, o tik jį paaiškinti. Didysis prancūzų švietėjas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712-1778) iš pat jaunumės mokė, kaip gyventi norint būti laimingam. Bet jis pats retai pažino laimę: beveik visą savo gyvenimą jis buvo be galo nelaimingas, nelaimingas iki nevilties. Visiems jis norėjo daryti gera, o padarydavo tiek blogo, kad nuo jo pagaliau nusigręždavo net tie, kurie nuoširdžiai būdavo prie jo prisirišę. Artimi Žano Žako bičiuliai, tarp kurių buvo Volteras, Didro ir daugelis kitų didžiausių tų laikų mąstytojų, klausė save: kas jis - išminčius? Ar beprotis? O gal ir viena, ir kita drauge?.. Iš vokiečių kalbos vertė Viktoras Katilius